Kada baigsis sveikatos reforma?


Daugelis vyresnių žmonių dar gerai prisimena, kokia buvo sveikatos apsaugos sistema iki Lietuvai atkuriant nepriklausomybę. Šią sistemą kontroliavo valstybė, nebuvo jokio privataus sektoriaus. Ėjome pas gydytoją tame rajone, kuriame gyvenome. Nei gydymo įstaigos, nei gydytojo rinktis negalėjome. Sveikatos apsauga nebuvo proritetinė sritis, gydytojai imdavo kyšius, ne visiems medicinos paslaugos buvo prieinamos. Tie, kurie turėjo pakankamai lėšų, važiuodavo pas žinomus gydytojus į Maskvą,  atsidėkodami veždavo jiems lietuviškus kumpius ir dešras.

 Atkūrus nepriklausomybę, viskas ėmė verstis aukštyn kojomis. Medicinos paslaugos nuolat brango, o politikai ėmė diskutuoti,  kaip čia pertvarkius sveikatos apsaugos sritį, kad ji taptų prioritetine. Tuo tarpu išlaidų sveikatos apsaugai reikėjo vis daugiau, nes sparčiau ėmė vystytis mokslo technologijos, o ir gyventojams reikėjo kokybiškesnių paslaugų. Tuomet imta kalbėti ir apie sveikatos draudimo sistemos sukūrimą.

Kaip tik 1991-aisiais metais ir prasidėjo, deja, iki šiol taip ir neužbaigta sveikatos apsaugos reforma Lietuvoje. Tais metais įsigaliojo valstybinio socialinio draudimo įstatymas, buvo patvirtinta nacionalinė sveikatos priežiūros koncepcija. Po trejų metų priimtas Sveikaos apsaugos sistemos įstatymas nurodė, koks vaidmuo sveikatos priežiūroje tenka ne tik Vyriausybei, bet ir savivaldybėms, apskritims.  Atsirado keletas sveikatos sistemos finansavimo šaltinių: ji pradėta finansuoti iš valstybės ir savivaldybių biudžetų ir privalomojo sveikatos draudimo fondo, finasavimo šaltiniu tapo ir  draudimo nuo nelaimingų atsitikimų darbe, savanoriško sveikatos draudimo, sveikatos fondų lėšos, lėšos už mokamas paslaugas. Tai buvo nauja. Ypač valstybinis socialinis draudimas.

Iš įvairių šaltinių finansuojama sveikatos siastema turėjo būti lanksti, patikima, prieinama kiekvienam gyventojui. Kadangi sveikatos reforma tutrėjo baigtis iki 2008-ųjų metų, prasidėjo sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimas, imta plėsti ambulatorines paslaugas, ypač pirminę sveikatos priežiūrą, optimizuoti stacionaro paslaugas, medicininę slaugą ir ilgalaikį palaikomąjį gydymą, kuris buvo būtinas  vyresnio amžiaus žmonėms. Kaip tik tada leista steigti ir privačius sveikatos priežiūros centrus, kurie ėmė kurtis gyvenamuosiuose rajonuose, siekiant, jog pacientams jie būtų lengviau  prieinami.
Atsirado kelių lygmenų ligoninės – rajono, regiono, respublikos lygmens.

Užmojų būta pačių geriausių, deja, ne viskas vyko ir tebevyksta sklandžiai. Sveikatos įstaigų finansavimo peripetijos iki šiol yra stabdys, trukdantis užbaigti reformą. Ekonominė krizė sveikatos apsaugos irgi negalėjo nepaliesti. Situacija dėl sveikatos įstaigų finansavimo šiuo metu, kai reforma, seniai turėjo būti užbaigta, yra nepavydėtina, nes lėšų nuolat trūksta. Praėjusiais metais, sumažinus privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą, nuostoliai siekė 50 milijonų litų. Įtakos tam turėjo ir energetikos resursų brangimas,  ir didėjantis teikiamų paslaugų kiekis.

Įdomiausia tai, kad situacija niekada  nebuvo pagerėjusi, nors sveikatos apsaugos ministrai ir viceministrai ketėsi dažniau nei bandome įsivaizduoti. Beikeičiantys ministrai ir viceministrai nepadėjo sumažinti eilių poliklinikose, o tik nutolino pacientus nuo gydytojų. Vis daugiau jaunų specialistų gydytojų išvyksta į užsienį, nebesitikėdami, kad Lietuvoje kas nors šioje srityje pasikeis. Vargu ar juos sulaikys ir  Sveikatos apsaugos ministerijos užmojai atidirbti tam tikrą laiką Lietuvoje, nes išsimokslinimas kainuoja brangiai. Jaunieji gydytojai tokius užmojus vertina kaip žmogaus teisių rinktis kur jiems dirbti suvaržymą.
 
 O gyvenimas, ypač provincijoje, kurios taip kratosi jauni medikai, teka sunkiai, sukeldamas vis daugiau problemų susirgus. Kaimuose  medicinos ambulatorijų beveik nebeliko. Kaimo žmogui sunku patekti pas gydytoją mieste, nes yra tokių vietų, kur autobusai kursuoja tik vieną ar du kartus per savaitę. Tuo tarpu sveikatos reformą rengiantys nuolat kalbėjo apie sveikatos paslaugų prieinamumą  kiekvienam. Iki šiol tenka kamuotis eilėse, kol prieini pas gydytoją,  kol gauni siuntimą į aukštesnio lygio ligoninę mieste, o ten vėl eilės... Žinoma, yra ir privalumų. Jei turi pinigų ir dar bent kiek sveikatos, gali važiuoti į  didelio  miesto sveikatos priežiūros įstaigą ir be siuntimo. Susimokėsi ir priims. Tačiau žinant, kiek gyventojų yra ties skurdo riba, ne kiekvienam tai priimtina.

Pirminė sveikatos priežiūra tebėra bene silpniausia sveikatos apsaugos sistemos dalis, kuriai reformos neišėjo į naudą, nes nebuvo iki galo apgalvotos. Šiandien, kai naujasis sveikatos apsaugos ministras siūlo sprendimus, kaip sustiprinti viešąsias medicinos įstaigas ir kaip pažaboti privatininkus, finansuojamus iš tų pačių ligonių kasų, graudu prisiminti, jog reformos eigoje vienu metu  buvo  su entuziazmu kalbama apie pirminės sveikatos priežiūros privatizavimą. Pažvelkime, kas šioje srityje vyksta. Tiesa, buvo priimti keli dokumentai, tarsi pretenduojantys atrišti šeimos gydytojams rankas – tai bendrosios praktikos gydytojo norma  (aprašas profilių, kuriuos turi išmanyti bendrosios praktikos gydytojas, kokias ligas jis gali įtarti, o kokias diagnozuoti ir gydyti), pagal amžiaus grupes diferencijuoti įkainiai, paskelbtas skstinamųjų paslaugų, už kurias mokama papildomai, sąrašas. Tačiau tai mažai ką pakeitė. Gydytojų darbo krūviai dideli, reikalavimų daug, o atlyginimai nesikeičia. Santykiai tarp šeimos gydytojų ir specialistų nėra aiškiai sudėlioti. Kartais net sunku suprasti, kuris jų yra viršesnis ir kurio kompetencija didesnė. Būna taip, jog šeimos gydytojas pasiunčia pas speciaistą, o šis, apžiūrėjęs pacientą, neperduoda jokių žinių šeimos gydytojui, nors vaistus turėtų išrašyti būtent šeimos gydytojas. Taip pacientas ir stumdomas nuo vieno pas kitą, šiems tarpusavyje nesusiderinus. Pacientai tiesiog negauna informacijos, kokia iš tiesų yra šeimos gydytojo kompetencija. Tai ypač svarbu, nes dalis stacionaruose teiktų paslaugų perkelta į  pirminės sveikatos priežiūros grandį. Buvo kalbama, jog reikia kuo mažiau pacientų guldyti į stacionarą. Kuris gydytojas jų mažiau paguldys, tas bus premijuojamas. Kai hosptitalizacija ribojama, šeimos gydytojų darbo krūviai dar didėja, o kaip jiems padėti - negalvojama. Buvo planų, kad šeimos gydytojas galėtų teikti paslaugas visą parą, tačiau, nesant reikiamo finansavimo, to padaryti neįmanoma.

Nesibaigiančios sveikatos reformos metu nuolat tiriama ir gydytojų, ir pacientų nuomonė apie ją. Gydytojai labiau nepatenkinti sveikatos reforma nei pacientai. Pasitikėjimas sveikatos apsaugos sistema Lietuvoje nėra didelis ir jis nuolat mažėja, nepaisant kartais gana teigiamų atsiliepimų apie kai kurių medikų, ypač žymiausių šalies kardiologų, darbą. Kol dar nebuvo imtasi struktūrinių pertvarkų, pasitikėjimas siekė net 60 procentų. Dabar jis mažesnis perpus. Tyrimų metu paaiškėjo vyraujanti gydytojų nuomonė: sveikatos sistemos naujovės ir įvairūs modeliai vykdomi, neatsižvelgint į pacientų interesus. Pacientai nepasitiki gydytojais, dažnai nesupranta gydymo įstaigų tvarkos, todėl arba ieško pažįstamų gydytojų, arba vengia iš viso lankytis gydymo įstaigose. Daugelis įsitikinę, kad gydytojai neigiamai žiūri į pacientą, ypač į neįgalų, sergantį chroniška liga, todėl tokiems žmonėms sunku integruotis visuomenėje.